LÉGENDE DE JŪRATĘ ET KASTYTIS, ou l'ORIGINE DE L'AMBRE

 

Seniai seniai, kai dievas Perkūnas buvo visų dievų vyriausias, deivė Jūratė gyveno gintariniuose rūmuose Baltijos jūros dugne. Ji buvo visų deivių gražiausia ir nežinojo žmogiškosios meilės. 

Tačiau kartą jūroje ten kur Šventoji įteka į Baltiją, tinklą užmetė drąsus pajūrio žvejas Kastytis. Jūratė pasiuntė undinėles kad jos perspėtų Kastytį jog nevalia drumsti Baltijos vandenų ir gaudyti žuvyčių. Kastytis nepabūgo deivės įspėjimų, ir, nekreipdamas dėmesio į undinių viliones, toliau gaudė žuvis.  

Jūratė panūdo sužinoti kas čia toks nepaiso jos valios, iškilo į jūros paviršių ir pamatė Kastytį. Ir pamilo žemės sūnų už jo grožį ir drąsą. Meilės kerai palietė ir Kastyčio širdį, tad pasidavė Jūratės vilionėms ir atsidūrė gintaro rūmuose.  

Apie deivės meilę mirtingam žvejui greitai sužinojo Perkūnas. Didžiai užsirūstinęs jis nukreipė savo žaibus į gintaro rūmus ir sugriovė juos. Kastytis buvo nužudytas, o Jūratė prirakinta prie gintaro rūmų griuvėsių sienos. Blaškoma jūros bangų ji iki pat šiol ten vis rauda Kastyčio ir nelaimingai pasibaigusios jų meilės.  

Jūratės rauda tokia jaudinanti kad klausydamosi jos net ir visada šaltos ramios jūros gelmės kartais nebeišlaiko ir pačios ima nerimauti, jaudintis ir siausti. Tada jos įsiūbuoja jūros gelmėse nusėdusius gintaro rūmų likučius ir ima barstyti juos po krantą. Išplukdo į krantą jūra ir smulkučius gintaro gabalėlius.  

Tai Jūratės ašaros.

Jos tyros ir skaidrios, tokios pat kokia buvo Jūratės ir Kastyčio meilė

 

-----------------------

 

Il y a très très longtemps, quand le dieu Tonnerre (Perkūnas) était le dieu suprême de tous les dieux, la déesse Jūratė vivait dans son palais d'ambre, au fond de la mer Baltique.

Elle était la plus belle de toutes les déesses, mais ne connaissait pas l'amour humain.

Un jour, un brave pêcheur de la côte, nommé Kastytis, jeta ses filets dans la Baltique, là où se jette la rivière Šventoji. Jūratė fit envoyer quelques sirènes pour lui dire qu'il ne fallait pas troubler les eaux de la Baltique, ni pêcher les poissons.

Kastytis ne s'effraya pas de ces mises en garde et, sans prêter attention aux séductions des sirènes, continuait  à agir de même et à pêcher les poissons.

Jūratė, curieuse de découvrir qui pouvait ignorer ainsi sa volonté, monta à la surface de la mer et aperçut alors Kastytis, fils de la terre, et aussitôt, envoûtée par sa beauté et sa bravoure, en tomba amoureuse.

Les ensorcellements de l'amour eurent également raison de lui, et le cœur de Kastytis céda à la séduction de Jūratė.

Il la suivit alors et rejoignit avec elle le palais d'ambre.

 

Le dieu Tonnerre, lorsqu’il découvrit l'amour de la déesse pour un mortel, en fut très courroucé. Redoutable, il lança ses éclairs sur le palais d'ambre et le détruisit.

Dans cette attaque, Kastytis fut tué, et Jūratė, qui avait survécu, fut enchaînée près des ruines du palais.

Depuis lors et aujourd’hui encore, elle y pleure son Kastytis et leur amour terminé dans le malheur.

Les plaintes de Jūratė sont tellement poignantes que, en les entendant, même les eaux froides et calmes des profondeurs de la mer ne les supportent plus et elles-mêmes commencent à s'angoisser, à s'agiter, puis enfin à se déchaîner. Agitant les restes submergés du palais d'ambre dans les profondeurs de la mer, elles commencent à les disperser, les chavirer jusqu’au rivage, et finissent par les éparpiller tout le long des côtes de la Baltique.

De petits morceaux d'ambre y flottent alors, sur le bord de mer.

Ce sont les larmes de Jūratė.

Elles sont pures et transparentes.

 

Comme l'était l'amour entre Jūratė et Kastytis.

 

 

 

.